Niekada nepagalvojau, kad šunytis gali suteikti tiek laimės, šypsenos mano veide, tiek džiaugsmo ir noro kartu veikti.
Labai netikėtai į mūsų namus sesė parsigabeno mažą (į du delnus telpantį) auksaspalvį retriverį (tai buvo mano seser svajonė).
Ir jau nuo pat pirmųjų dienų prisirišau prie jo. Net mama sako, kad jis mane jaučia kitaip, nei likusius namiškius..Pas mane vienintelę, jis gali gulėti ir snausti ar žiūrėti, stebėti mane..
Vienas nerealiausių vaizdų, kada kalbini jį, jo snūkutis priešais taves, ir jis kraipo galvą..Nerealu!
Jis toks protingas, trūksta, kad tik pradėtų kalbėti:)
Labai keista, kai visai neseniai vos paėjo, buvo nedrąsus, vos kiauksėjo, o dabar jau rimtas didelis mūsų Draugas. Net nesitiki, jog jis buvo toks mažas mažytis..
Gera eiti kartu lietingą 7dn pavakary, šviečiant vaivorykštei, malonu girgdžint sniegui skuosti nuo šaudančių ferverkų, nenusakoma kartu žongsniuoti link močiutės.
Kodėl butent Rojukas tapo pirmasis mano Blog'e? Nes supratau, jos šis šuniukas man begalo svarbus, begalo..Labai laukiu mūsų laiko kartu, kada daugiau galėsiu skirti jam dėmesio (norisi jį išmokyti uždengt akytes su letenomis)..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą